Larso von Triero ilgametražių filmų retrospektyvos organizatoriai atidarymo renginio metu šį režisierių pavadino Dievu. Išties, kelios kartos subrendo žiūrėdamos išskirtinio danų provokatoriaus kiną. Dar studijų laikais atradau Trierą ir nuo tada nebepaleidau – chuliganiškai juokingi „Idiotai“, jautri „Šokėja tamsoje“, šiurpulingas „Antikristas“, mistiška „Melanholija“, kokčiai brutalus „Namas, kurį pastatė Džo“… Šiuo metu kino teatruose rodoma „Lokys, liūtas ir šakelė” kuruota filmų programa yra reta galimybė pamatyti visus von Triero filmus ir pajausti kaip keitėsi ir formavosi režisieriaus stilius. Kūrybinis ratas, pradėjęs suktis su siurrealistine „Europos“ (1984) trilogija, įsibėgėjęs su darbu Holivude ir galimai, dėl režisieriaus ligos, užsiversiantis su juodojo humoro serialu „Karalija: Egzodas“ (2022).
Larsui von Trierui rūpi socialiniai žmonių santykiai, kontrastas tarp to, kokius save pristatome ir kokios prigimties ir charakterio esame išties. Šios temos išreikštos per šokiruojuončias formas: atvirą seksualumą, prievartą, smurtą, mirties baimę, depresyvias emocijas, humorą beviltiškumo akistatoje. Kartu jo filmai iš savęs spinduliuoja neapaaiškinama autentiškumo trauka – tai tarsi kolektyvinė, gilumininė hipnozės sesija, užburianti kaip neregėto mąsto mėnulis iš „Melancholijos“.
Dalinamės keliais puikiais kino genijaus Larso von Triero filmais. Ir vienu, kurio nerekomenduojame dėl jo rafinuoto, bet itin storžieviško, jokių moralės normų nesilaikymo.
Drama apie besąlyginę meilę: „Prieš bangas“ (Breaking the waves, 1996)
Karščiausias giliai Dievu tikinčios Bes troškimas – visada būti šalia mylimo sutuoktinio Jano. Noras išsipildo ir audringoje šiaurės vakarų Škotijos jūroje sužeistas mylimasis grįžta gyvas, tačiau paralyžiuotas. Vyro pagijimo vardan, Bes pasiryžta didžiausiai aukai. Jautrus, seksualus ir verčiantis susimąstyti apie tai, kiek mes patys galėtume atiduoti dėl kito.
Manifestas „nenormalumui“: „Idiotai“ ( Idioterne, 1998)
Asmeninis Larso von Triero kūrybos favoritas! Kopenhagos priemiestyje susiburia grupelė linksmų išsilavinusių chuliganų. Intelektualų komuna sukuria naują ideologiją ir demonstratyviai peržengdama visuomenei priimtinas ribas stengiasi savyje išlaisvinti „vidinį idiotą“. Ši skandalinga pseudodokumentinė tragikomedija – oficialus avangardinio kino judėjimo „Dogma 95“ filmas.
Dokumentika apie iššūkius kinui: „Penkios kliūtys“ ( De Fem benspænd, 2001)
Praėjus trisdešimt trejiems metams po savo laiku triumfavusio Jørgeno Letho trumpametražio filmo „Tobulas žmogus“ premjeros, Larsas von Trieras pasiūlo buvusiam mokytojui sužaisti savotišką kino žaidimą: sukurti penkias jo kūrinio versijas. Kiekvieno iš penkių susitikimų metu von Trieras sukuria kliūtį, priverčiančią patyrusį režisierių permąstyti savo filmo siužetą ir veikėjus. Kinas apie kiną, filmas priartinantis prie režisieriaus kūrybiško mąstymo paslapties.
Šansas pamatyti kine: „Dogvilis“ ( Dogville, 2003)
Nualinto angliakasių miestelio gyvenimą sujaukia dramatiškas jaunos merginos atvykimas. Bendruomenė sutinka paslėpti nuo gangsterių sprunkančią Greisę (akt.. Nicole Kidman), tačiau ne už dyką. Pamažu verge tampanti moteris ima suvokti, kad metas bėgti nuo apsimestinai lipšnių doruolių. Ši brechtiška drama yra pirmoji nebaigtos „Amerikos trilogijos“ dalis ir bene teatrališkiausias režisieriaus darbas – nufilmuotas angare, be natūralaus apšvietimo ar rekvizito, kreida ant grindų nubraižytose lokacijose. Pamatykite šį kultinį „Snobo kino“ filmą pagaliau ne televizoriaus ekrane!
Netekties skausmo siaubas: „Antikristas“ ( Antichrist, 2009)
Besimylint tėvams pro langą iškrenta į snaiges užsižiūrėjęs berniukas. Nuovokos netekusią motiną (akt. Charlotte Gainsbourg) bando gelbėti gedintis tėvas (akt. Willemas Dafoe). Atokioje miško trobelėje pora pasineria į keistų simbolių ir prievartos pasaulį, kuriame skleidžiasi racionalumo ir prietarų kova. Charlotės Gainsbourg ir Willemo Dafoe duetas sumaišo dangų su pragaru…
Filmas, kurio nerekomenduojame: „Namas, kurį pastatė Džo“ (The House That Jack Built, 2018)
Aštraus proto architektas Džekas (vaid. Mattas Dillonas) sukūrė teoriją apie mirties išraišką mene. Pasitelkdamas pavyzdžius iš dvylikos psichozės ir tamsos kupinų gyvenimo metų, serijinis žudikas bando savo kūrinį nupasakoti Dantės Virgilijų primenančiam personažui. Smurto kupinas, bet ir meta-humoro nestokojantis siaubo filmas. Savo akimis mačiau, premjerinių seansų metu nemažai žiūrovų išeidavo. Filmas ciniškas, kruvinas, nelengva stebėti šaltakraujo žudiko obsesijos įgyvendinimą, o sunkius jausmus dar labiau paaštrina tamsus kaip naktis režisieriaus humoro jausmas. Visą filmą žiūrovai vedžiojami už nosies ir pirmą kartą kyla klausimas, ar įkvėptas pykčio ant žmonijos savanaudiškumo režisierius sukūrė šedevrą, o gal perlenkė lazdą ir ši jo provokacija tėra pilstymas iš tuščio į kiaurą.
Bang bang, Silvija
