Po režisieriaus Igno Jonyno „Lošėjo“ (2013) buvo ilga tyla. Joks filmas neprilygo jam savo įtampa, aktorių gebėjimais, scenarijaus pinklėmis. Ir voilà – kino namuose „Romuva“ matytas naujasis režisieriaus Emilio Vėlyvio filmas „Piktujų karta“ (2022) kilsteli lietuviško kino kartelę labai aukštai. Taip aukštai, kad galima drąsiai didžiuotis, kad pagaliau turime kokybišką lietuvišką kriminalinį trilerį, kuris jau po premjerinio seanso kaip angis solidžiai įsirangė į nacionalinio kino istoriją.
Nuo „Lošėjo“ pradėjau ne veltui, tiesioginė jungtis, kad abiejuose filmuose vaidina nepakartojamas aktorius Vytautas Kaniušionis, jau tapęs lietuviškų veiksmo dramų Džeimsu Bondu. Toks pat kietas, o gal ir kietesnis savo autentišku buvimu prieš kameras, stipria energetika, organiškai išsakomu scenarijaus tekstu, patraukliu brandžiu vyriškumu, betarpišku įsikūnijimu į atliekamą vaidmenį. Čia jis policijos komisaras Gintaras Krasauskas, kurį 55-ojo jubiliejaus šventės vakarą pasiekia žinia, apie geriausio draugo prokuroro nužudymą. Nuo tos akimirko prasideda genialiai sudėlioto detektyvos sprendimo uždavinys – kas iš tikrųjų nutiko Ginto draugui ir koks mirtinas pavojus kyla jam pačiam. Taip pat filme matome tokius aktorius kaip Ingeborgą Dapkūnaitę, įkūnijusią ambicingą miestelio merę, įžvalgų aktoriaus Donato Šimukausko policininką, širdį drąskančiai gedinčią Tomą Vaškevičiūtę ir kitus lietuvių aktorius, vaidinančius nedirbtinai ir įtikinančiai. Visus filmo herojus sieja nematomos gijos, nei vienas jų nėra nepateisintas nepritapėlis, kiekvienas turi savo misiją ir ją išpildo maksimaliai, sukeliant nuoširdų žavėjimąsi vaidybos ir scenarijaus sinchronu.
Sukurti gerą įtraukiantį detektyvą, kurioje žmogžudystės būtų net tik kraupios, bet ir skoningos, nelengvas uždavinys, kurio siekiant nesunkiai galima užsižaisti detalėmis ir išsklaidyti filmo paveikumą. Veiksmas „Piktųjų kartoje“ įtraukia nuo pat pirmųjų filmo minučių ir vystosi ypač dinamiškai: pirmoji žmogžudystė atveria nelaimių kupiną Pandoros skrynią, po kurios vienas po kito seka kraupūs įvykiai. Detektyvas tiesiog alsuoja šaltakraujiškumu, filme gausu įtikinamų žiaurių scenų. Pavyzdžiui trikdantys išprievartavimo kadrai, kaip vienas kino kritikas taikliai rašė, netgi pretenduoja varžytis su pernelyg tikroviška Monica Belluci kančia filme „Nesugrąžinamas laikas“ (Irréversible, 2002). Tokios techninės detalės kaip netikėti kameros rakursai, čia itin meniškai apgalvoti ir tik dar labiau sutiprina žiūroviškas patirtis.
Netikėta, kad filmo erdvėlaikis neapsistoja vaizduojamo miestelio ribose, o reguliariai nuklysta į 90-uosius, kuriame vystosi šiandienai aktualių įvykių priešistorė, atskleisdama daug reikšmingų su žmogžudystėmis susijusių detalių. Čia verta pasidžiaugti, kad Lietuvos Nepriklausomybės pradžia atkurta labai autentiškai, pradedant butų interjerais, automobiliais, baigiant aktorių įvaizdžiu. KGB tema irgi priduoda filmui šarmo – bent šiek tiek leidžia praskleisti sistemą gaubiantį šydą, iš arti regėti jos veikimo modelius ir suktybes.
Turiu prisipažinti, kad lietuvišką kiną anksčiau skirsčiau į labiau elitinį tokį kaip režisieriaus Algimanto Puipos kūryba, ir „tą“, komercinį keikūnišką, kaip režisieriaus Emilio Vėlyvio „Zero“ serija. „Piktųjų karta“ iš pagrindų keičia iki šiol galiojusias lietuviško kino vertinimo sistemas ir galima prognozuoti, kad bus vienas retų komerciškai sėkmingo ir menine verte reikšmingo kino pavyzdžių.
Jei išsiruošėte į šio filmo seansą, be ženklo „Stiprių nervų“ žiūrovams galite tikėtis aukščiausio lygio detektyvo, žanrinio kino grynuolio, panardinančio į neįvardinto mažo miestelio didelę tragediją ir priversiančio pamiršti paros laiką už kino teatro sienų. Kai mes žiūrėjome filmą, „Romuvos“ mažosios salės publika sėdėjo taip prikaustyta prie ekrano, kad kartais tekdavo žvilgtelėti į kaimyną, ar dar kvėpuoja…
Bang bang, Silvija
