Prieš gruodį pasirodysiantį režisieriaus Džeimso Kamerono šedevro „Įsikūnijimas (Avatar, 2009) tęsinį „Įsikūnijimas: Vandens kelias“ (Avatar: the Way of Water, 2022) – žiūrovams kino teatruose organizuojami specialūs prieš trylika metų sukurto pirmojo filmo seansai. Rodos, jau amžinybę žinome istoriją apie mėlynodžius Na’vi civilizacijos žmones, besikaunančius su kolonizatoriais už savo planetą. Žvelgiant šiandien – „Įsikūnijimas“ (2009) pralenkė savo laikmetį tiek moralinių ir aplinkosaugos temų gyliu, tiek techniniais aspektais. Anksčiau tokie „triukai“ kaip energetinis genties susijungimas su medžiais per plaukus, atrodė futuristinė dekoracija, kai šiandien beveik kiekvienas žinome, kas yra energetiniai mainai per meditaciją, maldą bei kitas dvasines praktikas. O specialieji efektai, kompiuterinė grafika, nepriekaištinga filmo atmosfera – vis dar stebina net naujausių technologijų išlepintą žiūrovą.
„Titaniko“ sėkme režisierius įrodė, kad yra netik genialus kino kūrėjas, bet ir geras kino pardavėjas: kaip ir kiti jo kurti filmai, „Įsikūnijimo“ tęsinys pasirodys produktyviausiu prieškalėdiniu laikotarpiu, patenkindamas 250 milijonų kainavusio filmo kūrėjų ir žiūrovų lūkesčius.
Rekordinius karščius šiemet išgyvenusi Europa, Pakistaną siaubiantys potvyniai, išsikerojusi tarši gamybos pramonė – atrodo per paskutinį dešimtmetį nedaug pasistūmėjome ryšio su gamta atkūrime. Naivu tikėtis, kad vienas fimas pakeis žalingus globalaus pasaulio veikimo modelius, tačiau Kamerono dėmesys gamtos grožiui ir vizualus darnaus gyvybių formų dialogo pavyzdys, gali duoti labai rimtą stimulą permąstyti savo šaknis. Naujame filme vieni pagrindinių veikėjų yra vaikai, ar tai reiškia, kad praeities kartų harmonijos ir balanso paieškos dar gali tapti realybe ateityje?
