Silvijos straipsnis apie postapokaliptinį kiną rugsėjo kultūros ir meno žurnale „Nemunas“. Ieškoma skirtumų ir panašumų tarp legendinio „Pašėlusio Makso“ (rež. George’as Milleris, 2015) ir naujausio lietuvės Kristinos Buožytės ir prancūzų režisieriaus Bruno Samper filmo „Vesper“ (2022)
Įdomus jausmas žiūrėti apokaliptinį kiną, kai virusų ir technologijų persmelkta realybė pamažu panašėja į kažkada tik kūrėjų fantazijose egzistavusias fantasmagorijas, vis dėlto savo akimis pamatyti distopinį „Pašėlusį Maksą: Įtūžio kelią“ (Mad Max: Fury Road, 2015) ir pajusti, kaip šiurpsta oda – unikalus patyrimas. Ne veltui šis šešis „Oskarus“ pelnęs kūrinys vadinamas pamatiniu veiksmo filmų industrijoje – jis paveikė populiariąją kultūrą nuo videožaidimų iki festivalio „Wasteland“, savo estetika nustelbiančio net žymųjį „Degantį žmogų“ (Burning Man Festival). O ką bendro turi ikoninės postapokaliptinės Makso dykumos ir magiški lietuviški miškai?
