„Štai jis. Multivisatų filmas, sukurtas priversti jus įvertinti Visatą, kurioje gyvenate“ (Danielius Scheinertas)
Pirmosios penkiolika minučių – kokia čia Ostino Pauerso eklektika? Tiek veiksmo, gal čia kažkas tokio kaip „Parazitas“ arba ne, Tarantino! Dar po penkiolikos minučių: Akira Kurasawa. O pabaigoje – Nolano „Tarp žvaigdžių“.
Toks sunkiai estetikos ir žandro prasme kam nors prilyginamas yra „Viskas iškart ir visur“ (Everything Everywhere All at Once, rež. D. Scheinertas, D. Kwanas, 2021) . Tiek daug norisi parašyti apie šį bendravardžių režisierių Danielio Scheinerto ir Danielio Kwano filmą, tačiau nelengva įspūdžių sutalpinti į kelis sakinius, nes kieviena filmo minutė yra simboliai, žinutės, metaforos. Šio dueto kurtas filmas „Šveicarijos žmogus“ (Swiss army man, 2016) stebino absurdišku scenarijumi (akt. Danielius Radcliffas čia vaidino lavoną, kurį kartu po mišką tampėsi jame pasiklydęs jaunuolis) ir originaliu būdu kalbėti apie žmogiškus santykius, draugystės reikšmę.
Naujausiame jų filme atskleidžiamos temos yra sąmoningumas, vaikų ir tėvų ryšys, meilės ir empatijos svarba. Ir visa tai skamba netikėtai, nes filmas pristatomas kaip gerai „sukalta“ veiksmo komediją su labai daug gero humoro jausmo.
Evelyn su vyru ir dukra turi šeimos verslą – skalbyklą. Ji paskendusi tarp įmonės sąskaitų, jos vienturtei dukrai patinka merginos, kartu gyvena susenęs reiklus tėtis, o švelnaus charakterio vyras – tikras valdingos Evelyn nusivylimas. Vizito į mokesčių inspekciją metu, moteris sutinka keistuolį iš kitos planetos, teigiantį, jog nuo Evelyn įsitraukimo priklauso jo planetos likimas. Ir nuo tada prasideda Matrixos verti kovos menai ir tiesos paieškos.
Kiekvienas mūsų sprendimas kažkur veda – mūsų realybė tik fikcija, o šalia egzistuoja nesuskaičiuojamos galybės mūsų pačių „prikeptų“ multivisatų, kuriose gyvename skirtingas savo versijas. Viename jų tu daininkė, kitame rytų kovos menų čempionė, kulinarė, aktorė… Dėmesio tie, kurie galvoja, kad šioje multivisatoje jiems viskas nesiseka – tai yra aukščiausias lygis pagal tarpmultivisatines taisykles, reiškiantis, kad esi laisvas ir neįklimpęs vienoje realybėje. Kol Evelyn kaunasi su paslaptingają princese Tupaki, galime stebėti, kaip vyksta jos asmeninė transformaciją. Ne tik stebėti, bet ir atpažinti: ar pakankamai mylime save, ar vertiname tai, ką turime šiandien, ar stengiamės klausytis aplinkinių ir juos suprasti, ar mokame atleisti skriaudėjui, o gal tik drebiame nuoskaudas, prisiekdami, kad galėtume atiduoti viską už kitokį gyvenimą?
Šis filmas sinefiliškas malonumas tiems, kurie ieško gero tempo, dinamiškų kadrų, taiklaus sąmojo, profesionalios vaidybos, Son Lux muzikos ir emocinio gylio. Rekomenduojame šį filmą ypač tiems, kurie jau eina sąmoningumo keliu, nes čia yra daug užslėptų minčių, kurios skeptikams realistams gali pasirodyti paiki juokeliai. O kaip paaiškinti tai, kad čia net ir akmenys moka verkti, kad juodoji skylė išties yra didelis beigelis, o VMI darbuotoja atakuoja skolininkus spyriais į galvą. Filme yra scena, kur Evelyn iš visos gerklės rėkia – režisierius Danielis Scheinertas atskleidžia, kad tai desperacijos šūksnis, kuriame telpa didžiulė neviltis: tikėjimo Dievu, gyvenimo prasmės, tikslo praradimas, savo vertybių neturėjimas. Antrąją dalį filmo pagrindinė herojė visa tai bando susigrąžinti, arba šliaužiojant tamsoje ir chaose suformuoti iš naujo, stengiantis rasti tai, dėl ko verta gyventi.
Kaip interviu su kūrėjais teigiama, įkvėptas „Šventųjų motorų“, „Švilpimo dienos“ ir Satoshi Kono animės, filmas skatina žvelgti plačiau, netikėti tik tuo, kas regima akimis. O svarbiausia – paleisti siekį kontroliuoti kiekvieną savo gyvenimo žingsnį, verčiau pasitikėti jausmais, intuicija ir leisti gyvenimui tekėti.
Bang bang, Silvija
