Vokietis režisierius Edvardas Bergeris nusprendė imtis rizikingo ir grandiozinio tikslo – ekranizuoti garsiojo Ericho Marijos Remarko romaną. „Vakarų fronte nieko naujo“ pilna kančios, absurdo ir istorijos pamokų, kurias ir iki šiandien esam mokomi mokyklose. Gaila, bet matant karinę situaciją kaimyninėse šalyse, tai nestebina, o net parodo šios juostos esminę būtinybę. Džiugu pripažinti – režisierius savo tikslą pasiekė. Toks filmas skirtas kiekvienam iš mūsų asmeniškai. „Netflix“ platforma filmą pristatė spalio 28 d., atrodo, kad filmo komanda arba tyčia, arba nepagalvodami, išleido kūrinį tuo metu, kai daugelio žmonių mintys sukosi ne tik apie karą ir jo žiaurumus, o apie siaubo filmus, į nugarą alsuojant Mirusiųjų dienos minėjimui. Galiu teigti, kad nesvarbu ar pasirinkta data buvo tyčia ar ne – tai šiurpinantis filmas tinkantis ir vakarietiškam Helovinui.
Filmas vaizduoja 1917-uosius ir sukasi aplink Paulių Boimerį. Vaikinas, paskatintas savo mokyklos mokytojo Kantoreko kalbos apie patriotizmą ir būtinybę ginti amžinosios imperijos sienas, meluoja apie savo amžių, kad galėtų užsirašyti į kariuomenę kartu su savo draugais. Ilgai netrukus jis yra išsiunčiamas į karo lauką: su menka įranga, minimaliu apmokymu ir jau žuvusio kareivio uniforma. Mūšių fronte įkarštyje, vaikinas nuo pat pirmos akimirkos pradeda išgyventi baisiausius iki šiol sapnuotus košmarus vienu metu. Tiek daug kančių ir mirties. Viskas tampa neaišku. Ar jam įmanoma išgyventi, ar jis bus sekantis?
Prisipažinsiu, tokie filmai vieni iš mano mėgiamiausių. Arčiausiai modernaus kino šiuo klausimu tikriausiai būtų Kristoferio Nolano filmas „1917“. Abu filmai pasakoja istoriją apie I pasaulinį karą. Jeigu po šio 2019 metų filmo reikėjo sustoti ir apsvarstyti, ką toliau teks matyti ateityje šia tema, tai tikrai nebūčiau pagalvojęs, kad prireiks tik dviejų metų ir dar vienas galingas filmas apie karą bus pasiekiamas internetu tiesiog sėdint ant sofos namuose. Abu filmai aukščiausio kalibro, tik pastarasis turi vieną papildomą balą: „Vakarų fronte nieko naujo“ labiau norėsis ateityje pažiūrėti dar ir dar kartą. Kodėl? Nes yra daugiau ir giliau pamatyti, nei pavyko iš pirmo karto. Kiti požiūrio taškai ir apmąstymai – garantuoti.
Filmo žavesys susitelkia ties paprastu principu, kurio prieš tai daugelis matytų filmų karo tema neišnaudojo. Istorija perteikiama daugiausiai per paprastų jaunuolių ir jų sutiktų bendražygių išgyvenimą kraujo ir purvo apsuptyje. Buvo ir vietų, kur matėme dėmesio centre ir patį kaizerį ir jo pasekėjus, o tai dar labiau leido įžvelgti absurdą tarp dviejų pasaulių (abu kovoja už Vokietiją). Vieno, kai esi su lakuotais batais ir vištiena tarp dantų prie paauksuoto stalo, kito – kraujo klane ieškant duonos riekės. Ta nemaloni tikrovė, kuri sykiais buvo paveiksluojama it dokumentinis filmas, leidžia nuoširdžiai vėl ir vėl užduoti nemirštančius klausimus – kodėl to reikia, kam visa tai? Gal Nyčė visgi buvo teisus sakydamas, kad Dievas mirė?
Mano išgyvenimai per filmą buvo paliesti kaip paprasto žiūrovo ir kaip kinomano. Filmas supintas taip, kad netruko daug laiko susitapatinti su laikmečiu ir jame slypinčiomis anti-pacifistinėmis žinutėmis. Ekrane matydamas paprastus kareivukus vykdančius įsakymus vedančius į niekur, jaučiau kylantį pasipikintinimą dėl kaizerio egoistiškų siekių. Šie tikslai buvo kaip tramplinas į vadovų postus, suprantant, kad tokie veikėjai iki šiol egzistuoja politikoje. Šiurpas apima net ir dabar: ką, po galais, visgi jautė tuo metu ten esantys žmonės žinant, kad kelio atgal nėra. Kalbu tiesiogine to žodžio prasme – atsisakę kariauti, iškart sulaukdavo šūvio į galvą už tėvynės išdavystę.
Per visą filmo eigą kritika aktorių darbui išliko teigiama ir kviečianti sukelti papildomų aplodismentų sėkmingai įgyvendintai dramaturgijai. Labiausiai išsiskyrė iš minios pagrindiniai aktoriai Felixas Kammereris, Albrechtas Schuchas, Moritzas Klausas ir Danielis Bruhlis. Estetiškai filmas išpildė visus mano lūkesčius. Nepriekaištingi kostiumai, makiažas ir garso takelis su specialiasiais efektais parodė europietiško kino lygį. Didelio mąsto scenose išvydęs krauju persismelkusius tankus, jaučiausi įbaugintas ir tuo pačiu sužavėtas artimų kameros rakursų, kurie iš arti sekiojo išsigandusius ir bėgančius į slėptuves filmo herojus.
Apibendrinus, tai aukščiausios klasės darbas, kurį rekomenduoju pažiūrėti kiekvienam. Man teko laimė matyti filmą dideliame projektoriaus ekrane namie, tad jaučiausi it būdamas kino salėje. Filme džiaugsmas ir viltys apie laimę tik pačioje pradžioje, deja, toliau lydi brutalumas, karti istorinė tiesa ir reflektavimas apie vertybinius pamatus.
„Joks tikslas nėra toks kilnus, kad pateisintų negarbingas priemones“, tai buvo vieno iš garsiausių visų laikų fiziko ištarti žodžiai prasidėjus karui. Albertas Einšteinas buvo vienas iš nedaugelio vokiečių mokslininkų, viešai pasmerkęs Vokietijos agresiją. Ir po šio filmo peržiūros Jums bus labai lengva suprasti kodėl.
5/5
Bang bang, Rokas
