Režisierius Romas Zabarauskas: man nepatinka kinas, siekiantis auklėti

Kino režisierius Romas Zabarauskas skaičiuoja kūrybinį dešimtmetį, per kurį pasikeitė ne tik jo kinas, pasikeitė ir Lietuva, kurioje jis kuriamas. Simboliška, kad lapkričio 4 d. 22:00 val. LRT Plius rodys filmą „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ (2016), o lapkričio 11 d. 23:00 val. žiūrovai kviečiami į naktinį „Advokato“ (2020) seansą. Su progresyviu meno kūrėju kalbamės apie jo nuosekliai formuojamą autorinio kino braižą, Lietuvos atvirumą drąsioms temoms, o Romas rekomenduoja kitų režisierių filmų favoritus.

Kadras iš rež. R. Zabarausko filmo „Porno melodrama“

Romai, per daugiau nei dešimtmetį karjeros kine esate suformavęs savo kūrybinį braižą: bene vienintelis Lietuvos režisierius nuosekliai kuriantis LGBT+ tema, drąsiai išreiškiantis savo poziciją politinio ir socialinio aktyvizmo klausimais, gebantis per filmų scenarijų mikro istorijas atspindėti globalius kontekstus. Kaip pats manote, kas labiausiai Jus išskiria iš kitų kino režisierių?

Ačiū už gražų apibendrinimą! Man regis, mano filmus sieja prasmingo politinio veiksmo (ne)įmanonybės tema. Tarsi vis klausiu: įmanoma individui keisti savo aplinką, arba bent nuo jos pabėgti – ar esame įkalinti savo gyvenimo aplinkybių?

Tiek mano kūryba, tiek pats kūrybinis kelias tikrai gana unikalus. Klijuodamas tarptautinio išsilavinimo (baigiau kino bakalaurą Paryžiaus Saint-Denis universitete su vienerių metų mainais Niujorko Hunter College) ir lietuviško kino, meno bei teatro įtakas, kuriu savo autorinį balsą. Galbūt jį galima apibrėžti kaip jautrų dirbtinumo, sentimentalumo, queer ir kritinės teorijos mišinį.

Trumpametražis „Porno melodrama“ (2011) – jaunatviškas, drąsus ir pirmas toks manifestas savo tapatybei ir teisei mylėti. Kaip vertini, kiek toli Lietuva pasistūmėjo žmogaus teisių, tolerancijos srityje nuo filmo pasirodymo ir koks galėtų būti „Porno melodramos“ indėlis?

Lietuva per šį dešimtmetį nepasiekė jokių LGBT+ bendruomenės lygybei svarbių teisinių pergalių, tačiau tapo atviresne. Džiaugiuosi, jog savo filmais prie to prisidėjau. Vien tai, jog sulaukiu tokio klausimo apie savo trumpametražio įtaką visos šalies progresui, verčia didžiuotis. Manau, šis filmas vertingas tuo, kad įamžino nerimą, kurį dviejų vyrų pora gali išgyventi homofobiškoje visuomenėje. Tai tarsi paranojiška fantazija, jau pačiu pavadinimu sufleruojanti apie ekstremalią savijautą. Kita vertus, „Porno melodrama“ – puikus pavyzdys, jog nebūtina prisitaikyti prie viešo diskurso ar įsivaizduojamų jo normų. Man regis, šis indėlis net aiškiau apčiuopiamas – tiesiog drąsa kurti ir kalbėti apie tai, kas rūpi.

2013 m. „Streikas“ išjudino daug nepatogių klausimų: rasinė diskriminacija, kapitalizmo kritikos niuansai, noras radikaliai keisti nusistovėjusią sistemą. Kaip atliepiant pasaulio aktualijas kūryboje, nenuklysti į perdiem politiškai angažuotą kiną? Kur yra riba, kad žiūrovas neprarastų paprasto kino žiūrėjimo malonumo?

Puikus klausimas, nes man pačiam nepatinka kinas, kuris siekia auklėti žiūrovą. Nesusipratimo dėka Lietuvoje ilgą laiką pats buvau siejamas su tokiu kinu, nors nei vienas mano filmas nesiūlo vienprasmiškų politinių išeičių. Taip nutiko, ko gero, dėl kelių priežasčių. Visų pirma, pati rasizmo ir homofobijos reprezentacija Lietuvoje buvo tokia neįprasta, jog skandalizavo žiūrovą prieš jam spėjus įsigilinti į tai, kas rodoma ekrane. Antra, tikriausiai pats padariau klaidą, jog viešai kalbėjau nesivargindamas kurti giliaminčio menininko įvaizdžio. Man tai tiesiog visada atrodė gan snobiška, o savo vizijoje mėginau puoselėti ir tam tikrą santykį su populiariąja kultūra. Šiemet nusprendžiau nuo jos atsitraukti, stiprindamas savo kaip kūrėjo įvaizdį.

Kalbėti apie politiškumą kine sudėtinga. Tam tikra prasme visas kinas yra politiškas, todėl kūrėjo pilietiškas sąmoningumas – svarbus. Tačiau tai visai nereiškia, jog kinas skolingas žiūrovui politinę edukaciją. Menas turi savus kriterijus, kurių svarbiausias išlieka originalumas.

Kadras iš rež. R. Zabarausko filmo „Streikas“

Nuo Lietuvos nepabėgsi“ buvo filmas, kurį sukūrėte dalinai iš savo surinktų lėšų. Kokie yra tokio nuo finansuojančių institucijų beveik nepriklausomo kūrybinio proceso privalumai ir minusai?

Visi mano filmai pelnė dalinį valstybės finansavimą, tik „Advokatas“ buvo pirmasis, kuriam pavyko užsitikrinti Lietuvos kino centro paramą tiek vystymo, tiek gamybos etapams. Jei atvirai, šis klausimas – sudėtingas. Valstybės parama kinui Europos šalyse – ne tik finansavimo, bet ir prestižo klausimas. Jei filmas nepelno valstybės paramos, festivalių programų sudarytojai, platintojai jį vertins daug skeptiškiau. Kas kita – JAV kino industrija, kur daugelis filmų finansuojami iš privačių investicijų. Žinoma, pradedančiajam kūrėjui sutelktinis finansavimas – puiki galimybė pradėti. Bet vėlgi – šiuo metu Lietuvos kino centras jau atskirai finansuoja debiutinius filmus, tai vis dėlto prasminga mėginti pasinaudoti šia galimybe.

Advokatas“ – Jūsų brandžiausias darbas, kuriame, asmeninė herojaus istorija labai organiškai susilieja su pabėgėlių temos skauduliais. Šis filmas daug keliavo po užsienio šalis. Ar tai pasirinkta opi tema, ar kiti filmo elementai atvėrė kelius į tarptautinius vandenis?

Ačiū! Manau, filmas keliauja plačiai, nes vienus žiūrovus sudomina savo romantine drama, kitus – politinio konteksto niuansuotu atskleidimu ir savita menine kalba.

LGBT+ filmai kino industrijoje yra įvardinami kaip atskira teminė kino rūšis. Jie dažnai žiūrimi ir vertinami tik savo kategorijoje, pavyzdžiui kaip „Geriausi LGBT filmai“, kas galimai dar labiau didina atskirtį tiek kine, tiek gyvenime. Kaip manote Jūs?

Būtent panašiai mąstė lesbietė režisierė Chantal Akerman, net išreiškusi nepritarimą savo filmų rodymui LGBT+ kino festivaliuose – nors jie vis tiek juose rodyti tiek jai esant gyvai, tiek po jos mirties. Man atrodo, kad neįmanoma išvengti įvairaus kino skirstymo. Dažnai tokie teminiai festivaliai – būdas autorinio kino teatrams sudaryti, finansuoti ir reklamuoti savo programą.

Kita vertus, kodėl nekvestionuojame Lietuvos ar Baltijos kino šalių festivalių, pristatančių mūsų regiono kūrybą užsienyje? Juk šie festivaliai tikrai skirti „mažumoms“, o ir yra daug mažesni nei dauguma tarptautinių LGBT+ kino renginių. Man atrodo, reiktų vengti apibendrinimų ir kiekvieną festivalį vertinti atskirai – atsižvelgiant į jo meninę kokybę, prestižą ir viziją.

Kadras iš rež. R. Zabarausko filmo „Nuo Lietuvos nepabėgsi“

Savo filmuose dirbate su ypač talentingais ir charizmatiškais aktoriais tokiais kaip Marius Repšys, Beata Tiškevič, Eimutis Kvoščiauskas ir kt. Kaip vaidmenims atrenki jų atlikėjus, ar rūpi aktorių žinomumas iki Jūsų filmo?

Pagrindinių aktorių žinomumas man nėra svarbus – juolab, kai dirbome, Beata Tiškevič ir Marius Repšys dar nebuvo žinomais. Be to, žinomais kur? Užsienyje dauguma lietuvių aktorių visai nėra atpažįstami. Aktorius atsirenku kastingo metu, įsitikinęs, jog jie geriausiai tinka įkūnyti atitinkamus vaidmenis. Vis dėlto, taip – kartais mano kine atsiranda nedidelių išskirtinių vaidmenų, tarsi perteikiančių papildomą žinutę Lietuvos žiūrovams.

Sekso scenos kine. Galima rinktis skirtingas strategijas, pavyzdžiui prancūzų rež. Abdellatifas Kechiche’as siekia šimtaprocentinio autentiškumo už ką yra plačiai kritikuojamas, ypač savo paties aktorių. Kokia Jūsų kaip režisieriaus strategija?

Abdellatifas Kechiche’as kritikuotas dėl galimo spaudimo aktoriams. Jei visi iš anksto sutaria, kad sekso scenos bus filmuojamos „autentiškai“, nematau nieko blogo – tačiau sutarti vienaip, o vėliau manipuliuoti tikrai yra blogai. Pats stengiuosi visada kuo aiškiau apibrėžti, kiek filme bus nuogumo, kaip filmuosime sekso scenas. Kai kūriau pirmuosius filmus, tai aptardavome žodžiu, o dabar jau tai tiesiog įrašome į sutartis ir net įvardijame kastingo metu. Tiesiog tai tapo standartu, bent jau man.

Viena žymi kino kritikė yra rašiusi, kad neretai savo kinematografijoje užleidžiate vietą snobizmui – žavėjimuisi prabanga drabužiais, interjerais, automobiliais. Koks žmogus esate, ar mėgaujatės daiktų teikiamu komfortu ir grožiu?

Bet iš tikrųjų – juk filmai apie turtingus žmones gražesni, tiesa? (juokiasi) Juolab, kad lietuviško kino apie nepriteklių netrūksta ir taip. Jei rimtai, aš visą vaikystę ir paauglystę augau paprastame blokinio namo bute – jei smalsu, galite įvertinti žiūrėdami „Porno melodramą“. Nepaisant to, patyriau ir tam tikrų prabangos elementų – mano mama buvo gyvenimo būdo žurnalo redaktorė, lydėjau ją į mados pristatymus, prabangius restoranus ar viešbučius… Tai suformavo kiek neįprastą požiūrį – atsirenku, kur to komforto norisi, o kur jo reikia mažiau. Kalbant apie snobizmą, labiausiai snobiška man atrodo galvoti, kad jei neturi prabangių drabužių ar interjerų, tai jau savaime esi kažkuo „gilesnis“. Kita vertus, menas ir kultūra – tai atskira valiuta. Tikrai matau vertę į ją investuoti savo laiką, nesvarbu kiek kas turime pinigų.

Kadras iš rež. R. Zabarausko filmo „Advokatas“

Nuolat pastebima, kad esate puikus savo kūrybos vadybininkas. Ar imatės visų veiklų pats, nes esate įsitikinęs, kad gebate geriausiai reprezentuoti savo kūrybą, ar tiesiog Lietuvoje nėra galimybių turėti didelės prodiusavimo komandos? Koks būtų patarimas talentingiems, bet stokojantiems drąsos ir įgūdžių save reklamuoti kino kūrėjams?

Mano atvejis išties yra išskirtinis, tačiau turiu vieną puikų palyginimą – ispanų kino kompaniją „El Deseo“, kurią 1986 m. įsteigė Pedras Almodóvaras ir jo brolis Agustínas. Būtent ši įmonė iki šiandien prodiusuoja visus ispanų režisieriaus filmus. Tikriausiai kaip ir mano atveju, nieks Almodóvaro karjeros pradžioje nesiveržė bendradarbiauti – o įgavus prodiusavimo patirties, kam jos atsisakyti? Tad toks paprastas atsakymas, bet tai tikrai nereiškia, jog viską darau pats – kiekvienas filmas reikalauja šimtų ir net tūkstančių žmonių įdirbio.

Kiekviena sėkmės istorija – itin skirtinga. Jei trūksta kokių nors įgūdžių, kurie praverstų kurti meną ir siekti kitų norimų tikslų, galima jų įgyti. Arba bendradarbiauti su tais, kurie tuos įgūdžius turi.

Sakoma, save reikia lyginti su ne su kitais, o su savimi vakar. Ar matote, kuriose srityse „paaugote“ kine per pastarajį dešimtmetį? Kokie prioritetai ateičiai?

Tikrai jaučiu, jog nuosekliai augu tiek savo filmais, tiek juos lydinčia komunikacija. Detaliai neįvardinsiu, nes nenoriu primesti savo vertinimų žiūrovui, kuris mano filmus dar tik atras.

Po „Advokato“ premjeros praėjo daugiau nei du metai, neabejoju visiems smalsu, kada tikėtis naujo filmo ir koks jis?

Labai norėtųsi naują filmą pristatyti 2024 metais – tikiuosi, kad taip ir bus!

Interviu pabaigoje tradiciškai visada turiu prašymą įvardinti ir trumpai pakomentuoti tris Jums reikšmingus filmus, kuriuos rekomenduotumėte pamatyti ir kitam.

Norisi rekomenduoti tai, ką galime žiūrėti kine. Itin reikšmingas filmas – moterų romantinių santykių drama „Karčios Petros fon Kant ašaros“ (Die bitteren Tränen der Petra von Kant, rež. R.W. Fassbinder, 1972) savitai derinanti melodramatiškumą ir teatrališkumą. Mano kūryba ne tik tiesiogiai informuota šio filmo režisieriaus Rainerio Wernerio Fassbinderio, bet ir mes abu įkvėpti amerikiečių melodramų kūrėjo Douglaso Sirko. „Ašaras“ netrukus bus galima įvertinti „Scanoramoje“. Pačiu laiku: neseniai Lietuvos kinuose, programoje „Lokys, liūtas ir šakelė“ pristatyta François Ozono reinterpretacija „Peteris fon Kantas“ (2022), kurią neužilgo vėl rodys kino teatras „Skalvija“. Tai, tebūnie, šį filmą įskaitykime kaip antrą rekomendaciją – nors jo dar nemačiau, esu šio režisieriaus gerbėjas.

Netikėta rekomendacija – Vilniaus Radvilų rūmų dailės muziejuje įvertinti Emilijos Škarnulytės parodą „Švytintys kambariai“, kurioje pristatoma unikali audiovizualinė instaliacija „t ½“. Vėlgi, „Scanoramoje“ išvysime šios menininkės debiutinį ilgametražį dokumentinį filmą „Kapinynas“ (2022) – tad puiki proga įvertinti abu kūrinius. Nors mūsų kūryba tikrai neturi nieko bendra, mane įkvepia Emilijos Škarnulytės užmojis, dėmesys detalėms ir gebėjimas diktuoti meninį kontekstą, o ne jam pasiduoti.

Daugiau apie režisieriaus kūrybą nuorodoje

Kalbino Silvija Butkutė