Ažvalga

Kinas, kurį pastatė Larsas von Trieras

Larso von Triero ilgametražių filmų retrospektyvos organizatoriai atidarymo renginio metu šį režisierių pavadino Dievu. Išties, kelios kartos subrendo žiūrėdamos išskirtinio danų provokatoriaus kiną. Dar studijų laikais atradau Trierą ir nuo tada nebepaleidau – chuliganiškai juokingi „Idiotai“, jautri „Šokėja tamsoje“, šiurpulingas „Antikristas“, mistiška „Melanholija“, kokčiai brutalus „Namas, kurį pastatė Džo“… Šiuo metu kino teatruose rodoma „Lokys, […]

Kinas, kurį pastatė Larsas von Trieras Read More »

„Nesijaudink, brangioji“ – feminizmo manifestas, ar nesusipratimas?

Silvijos tekstas naujausiame kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ apie filmą „Nesijaudink, brangioji“ (Don’t worry, darling, rež. O. Wilde, 2022). Jis kino pasaulyje susilaukė dvilypių vertinimo reakcijų, o kaip byloja teksto antraštė – būta ir ašarų. Paanalizuoti filmą giliau įkvėpė šių metų „Nepatogaus kino“ festivalyje matytas dokumentinis filmas „Seksas – kamera – galia“ (Brainwashed: Sex-Camera-Power, rež.

„Nesijaudink, brangioji“ – feminizmo manifestas, ar nesusipratimas? Read More »

„Geras gyvenimas“: kokią kainą pasirengę už jį mokėti?

Režisierių Martos Dauliūtės ir Viktorijos Šiaulytės dokumentinį filmą „Geras gyvenimas“ (Švedija, Lietuva, Suomija) matėme festivalyje „Nepatogus kinas“. Filmas patraukė šiandienai aktualia tema – analizuojama bendruomeniško būsto (ang. co-living), kuriame žmonės gyvena kurdami savo verslus, idėja. Dešimtys jaunų žmonių iš viso pasaulio čia apsistoja mėnesiais mažuose kambariuose, tikėdamiesi, kad pažintys, koncentruotas dėmesys ir bendraminčių aura padės

„Geras gyvenimas“: kokią kainą pasirengę už jį mokėti? Read More »

„Vakarų fronte nieko naujo“ – I pasaulinio karo brutali tiesa, verta peržiūros

Vokietis režisierius Edvardas Bergeris nusprendė imtis rizikingo ir grandiozinio tikslo – ekranizuoti  garsiojo Ericho Marijos Remarko romaną. „Vakarų fronte nieko naujo“ pilna kančios, absurdo ir istorijos pamokų, kurias ir iki šiandien esam mokomi mokyklose. Gaila, bet matant karinę situaciją kaimyninėse šalyse, tai nestebina, o net parodo šios juostos esminę būtinybę. Džiugu pripažinti – režisierius savo

„Vakarų fronte nieko naujo“ – I pasaulinio karo brutali tiesa, verta peržiūros Read More »

„Piktųjų karta“ – Vėlyvio Pandoros atvėrimas

Po režisieriaus Igno Jonyno „Lošėjo“ (2013) buvo ilga tyla. Joks filmas neprilygo jam savo įtampa, aktorių gebėjimais, scenarijaus pinklėmis. Ir voilà – kino namuose „Romuva“ matytas naujasis režisieriaus Emilio Vėlyvio filmas „Piktujų karta“ (2022) kilsteli lietuviško kino kartelę labai aukštai. Taip aukštai, kad galima drąsiai didžiuotis, kad pagaliau turime kokybišką lietuvišką kriminalinį trilerį, kuris jau

„Piktųjų karta“ – Vėlyvio Pandoros atvėrimas Read More »

Postapokaliptinio kino šešėliai

Silvijos straipsnis apie postapokaliptinį kiną rugsėjo kultūros ir meno žurnale „Nemunas“. Ieškoma skirtumų ir panašumų tarp legendinio „Pašėlusio Makso“ (rež. George’as Milleris, 2015) ir naujausio lietuvės Kristinos Buožytės ir prancūzų režisieriaus Bruno Samper filmo „Vesper“ (2022) Įdomus jausmas žiūrėti apokaliptinį kiną, kai virusų ir technologijų persmelkta realybė pamažu panašėja į kažkada tik kūrėjų fantazijose egzistavusias

Postapokaliptinio kino šešėliai Read More »

Serialų TOP 3. Klarkas ir kiti, kuriems sunku atsispirti

Šiandien noriu pristatyti tris vasariškus serialus, kurie galėtų užsižiebti Jūsų vakarinės peržiūros ekrane. Du iš jų švediški – skandinaviškas humoras toks savotiškas, nepagražintas, charakteringas. Trečias olandiškas – vardan sentimentų vienai vasarai praleistai Amsterdame. Jie visi giliai atskleidžia savo herojų istorijas: „Klarkas“ (Clark, rež. Jonas Åkerlund, 2022) pristato charizmatišką Švedijos nusikaltėlio odisėją, „Meilė ir anarchija“ (

Serialų TOP 3. Klarkas ir kiti, kuriems sunku atsispirti Read More »

Viskas iškart ir visur: apie gerumą, ypač kai nesuprantame, kas vyksta

„Štai jis. Multivisatų filmas, sukurtas priversti jus įvertinti Visatą, kurioje gyvenate“ (Danielius Scheinertas) Pirmosios penkiolika minučių – kokia čia Ostino Pauerso eklektika? Tiek veiksmo, gal čia kažkas tokio kaip „Parazitas“ arba ne, Tarantino! Dar po penkiolikos minučių: Akira Kurasawa. O pabaigoje – Nolano „Tarp žvaigdžių“. Toks sunkiai estetikos ir žandro prasme kam nors prilyginamas yra

Viskas iškart ir visur: apie gerumą, ypač kai nesuprantame, kas vyksta Read More »

Blogos tėvystės pamokos Leos Caraxo roko operoje „Anetė“

Buvo ruduo, į kino seansą „Kino Světozor“ atbėgome vėluodami – ne kasdien akis atmerki Prahoje, todėl kelionių alkis privertė kuo daugiau pamatyti ir patirti. Su Roku patikrinome kelintą valandą paskutinis tramvajus namų link ir nupirkome bilietus į naujausią prancūzų režisieriaus Leos Caraxo filmą – roko operą „Anetė“ (Anette, 2020). Taip taip, nepaisant istorinės Prahos architektūros,

Blogos tėvystės pamokos Leos Caraxo roko operoje „Anetė“ Read More »

Mėlyna kaip apelsinas žemė: pasaulis iki ir po

„Kas nors turi išsiskirti. Sekti iš paskos lengva. Darant ar sakant kažką kitaip, gali apimti keistas jausmas. Tačiau be šios nerimasties nebus laisvės. Prisimink Rosą Parks – JAV pilietinių teisių aktyvistė, labiausiai pagarsėjusi tuomet, kai rasinės segregacijos metu atsisakė autobuse sėdėti juodaodžių zonoje. Tą akimirką, kai parodai pavyzdį, status quo burtas išsisklaido ir kiti paseka

Mėlyna kaip apelsinas žemė: pasaulis iki ir po Read More »